Straipsnis parašytas remiantis teisės aktais, galiojusiais 2020-01-01; Aktualumas peržiūrėtas 2021-01-05

Lietuvoje, kaip ir daugumoje Europos valstybių, yra taikoma minimaliojo darbo užmokesčio koncepcija, kurios esmė yra ta, kad valstybė nustato tam tikrą darbuotojui mokamo darbo užmokesčio minimalų dydį, kurį, neatsižvelgiant į darbo pobūdį, visais atvejais privalo mokėti darbdavys.

Darbo kodekso (toliau – DK) 141 straipsnis nustato, kad minimalųjį valandinį atlygį ir minimaliąją mėnesinę algą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, gavusi Lietuvos Respublikos trišalės tarybos rekomendaciją ir atsižvelgdama į šalies ūkio vystymosi rodiklius bei tendencijas. Kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatyti didesni minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžiai.

Darbuotojo darbo užmokestis per mėnesį negali būti mažesnis, negu DK 141 str. nustatyta tvarka nustatytas minimalusis darbo užmokestis. Minimalusis darbo užmokestis (minimalusis valandinis atlygis ar minimalioji mėnesinė alga) – mažiausias leidžiamas atlygis už nekvalifikuotą darbą darbuotojui atitinkamai už vieną valandą ar visą kalendorinio mėnesio darbo laiko normą. Nekvalifikuotu darbu laikomas darbas, kuriam atlikti nekeliami jokie specialūs kvalifikaciniai įgūdžiai ar profesiniai gebėjimai.

Minimalus mėnesinis darbo užmokestis

2019 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 669 “DĖL MINIMALIOJO DARBO UŽMOKESČIO” Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuo 2020 m. sausio 1 d. nustatė minimaliąją mėnesinę algą (MMA) – 607 EUR.

2020 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1114 “DĖL 2021 METAIS TAIKOMO MINIMALIOJO DARBO UŽMOKESČIO” Lietuvos Respublikos Vyriausybė padidino minimaliąją mėnesinę algą (MMA) – 642 EUR.

Minimalus valandinis atlygis

Aukščiau minėtu nutarimu Vyriausybė nustatė ir minimalųjį valandinį atlygį (MVA), kuris nuo 2021 m. sausio 1 d. yra 3.93 EUR.

Minimalus darbo užmokestis dirbantiems ne visą darbo laiką

Darbuotojo ir darbdavio susitarimu bei kitais DK 40 straipsnyje numatytais pagrindais gali būti nustatomas ne visas darbo laikas sumažinant darbo valandų skaičių per dieną, sumažinant darbo dienų skaičių per darbo savaitę ar darbo mėnesį arba darant ir viena, ir kita. Sąlyga dėl ne viso darbo laiko gali būti nustatyta terminuotai arba neterminuotai. Pagal DK 40 straipsnį, už darbą ne viso darbo laiko sąlygomis mokama proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui, palyginti su darbu, dirbamu viso darbo laiko sąlygomis. Tai reiškia, kad galimi ir tokie atvejai, kai darbuotojas gauna mažesnį nei 642 EUR darbo užmokestį. Pavyzdžiui, darbo sutartyje numatyta, kad darbuotojas dirba 4 valandas per dieną, 20 valandų per savaitę, t.y. nustatytas ne visas darbo laikas, todėl jam gali būti mokamas 321 EUR mėnesinis darbo užmokestis (642:2=321). Taigi darbuotojas ir darbdavys gali susitarti dėl minimalaus valandinio atlygio arba minimalios mėnesinės algos mokėjimo už faktiškai darbuotojo dirbtą laiką ar atliktą darbą, jeigu yra nustatomas ne viso darbo laiko režimas.

Susijusi informacija